Antradienis, 24 vasario 2015 14:34

Laimės kaina

Kiekvienam iš mūsų norisi būti laimingiems. Visiems iki vieno, turbūt be išimčių, todėl kas dieną mes siekiame laimės.

Laimė - mūsų tikslas. Lyg tam tikra vieta žemėlapyje į kurią mes dabar keliaujame.

Kad gyvenime galėtumei keliauti dažniausiai reikia susimokėti už bilietą - ar tai už lėktuvo , ar už kelto, ar už autobuso. Elementaru.

Taip. Laimė taip pat turi kainą - bilietą, už kurį reikia susimokėti. Ir visai nereikia vartyti meniu, kad sužinotum kiek laimė kainuoja.

Tiesiog įsivardink sau du dalykus:

  1. Kas tavo laimė? (Kuo smulkiau įsivardinsi, tuo geriau).

  2. Ko turi imtis, kokie mažyčiai žingsneliai padės tau pasiekti tavo laimę. Tai ir bus tavo laimės kaina.

 

Po to liks tik vienas klausimas:

Ar tu pasiryžęs ją sumokėti? 

 

Ketvirtadienis, 19 vasario 2015 10:08

Mes visi trokštame vieno ir to paties!

Mes trokštame pripažinimo.

Taip, reikia nepamiršt tų retų atvejų kaip Motina Teresė ir panašiai. Vis tiek dauguma mūsų siekia pripažinimo.

Žinoma, vargu ar bent kas dešimtas prisipažintų, kad jam taip svarbu kitų nuomonė. 

Bet taip yra. 

Mes visi norime pasijusti svarbūs. Nuo biurokratų valdiškuose darbuose iki rytų filosofijos "mokytojų", nuo 3 metų vaiko iki profesoriaus universitete.

Aš net tiksliai nesuprantu kas tas pripažinimas yra, bet man aišku, kad nėra laiko gilintis, nes reikia to siekti.

Ir kuo greičiau. Juk tai viena iš tų retų vietų, kur slepiasi laimė! Net senovėje žmonės sakydavo - kai susilauksi pripažinimo, tada tikrai būsi laimingas.

Ne. Nesakydavo. Ir dabar nesako.

Dabar kalba visai priešingai.

O kaip elgiasi?

Trečiadienis, 11 vasario 2015 09:37

Kaip išvengti gėdos?

Lengviausias būdas išvengti gėdos (o to žmonės stengiasi išvengti kiekvieną sekundę) yra gulėti susirietus, gulėti žemai.

Jeigu neprakalbėsi ir nesireikši, tai mažai tikėtina, kad tave sugėdins.

Mus įtikino, kad vengti dėmesio yra tas pats, kas vengti gėdos. Mus įtikino, kad paklusnumas veda į stabilumą.

Taip. Besislėpdamas tu gali išvengti gėdos, bet tokiu būdu nei laimės, nei stabilumo nerasi.

 

Gėdos baimė yra labai galingas įrankis keisti mūsų elgesį.

Tie, kurie aukščiau mūsų tai naudoja metų metus. Jie nori kontroliuoti mus sėdami baimę, o mes buvom mokomi klausyti to, tikėti tuo ir priimti tai už gryną tiesą. 

Juk lengviausias būdas užtikrinti, kad vaikai darytų namų darbus yra sugėdinti tuos, kurie jų nedaro.

Bet ekonomika, pasaulis ir visos taisyklės keičiasi. Žmonės atsibunda ir supranta, kad jie neturi norėt to, ko sistema nori, kad jie norėtų.

 

Geras klausimas, kurį reikėtų užduoti sau. Ko iš tikrųjų TU nori?

Kas tau svarbiau? Išvengti gėdos ar gyventi taip kaip iš tikrųjų TU nori?

Maniau ateisiu porai valandų į studijų mugę,
o praleidau porą valandų klausydamas Emo Griciaus.
Trumputis pokalbis a.k.a. interviu jums su
pareiga pasidalinti su tais, kuriems tai gali būti svarbu.

Sekmadienis, 01 vasario 2015 10:59

Ilgalaikis teigiamų emocijų receptas kiekvienam!

Sveiki visi!

Jeigu kankina blogos mintys ar kartais stebitės kodėl įsisukot į neigiamų emocijų sūkurį šis video kaip tik jums.

Gero savaitgalio! 

Rokas

Trečiadienis, 28 sausio 2015 07:56

Kaip staigiai atsikratyti pykčio?

Atsiprašau, kad drebėjo ranka. Matyt jaudinausi.

Vis tiek dalinuosi šiuo video, nes man asmeniškai šitas pratimas labai padeda. 

Pirmadienis, 26 sausio 2015 23:39

Pažadų sau laikymasis lengviau.

Pirmasis įrašas video formatu.

Pagrindiniai 2 dalykai, kurie padeda laikytis savo pažadų.

Gero žiūrėjimo!

 

Antradienis, 06 sausio 2015 12:53

Praminti keliai = negalvojimas.

Pasižiūriu pro langą. Prisnigta. Visur balta ir vis dar sninga. 

Rengiuosi, maunuosi batus ir bėgu į stadioną.

Nors visur balta balta mane vis tiek nustebina tai, kad bėgimo takeliai gausiai apsnigti. Nesustoju, bet galvoje sumišimas. Kaip bėgti? Juk visur sniego virš sportbačių.

Ieškau takelio – nėra.

Ka gi. Bėgau maždaug viduriu. Po keliolikos žingsnių pamačiau ištrypto takelio likučius, kurie jau seniai buvo pilnai užsnigti.

Net negalvodamas įšokau į takelį.

Po dar keliolikos žingsnių įveikus pirmąjį posukį neliko nieko, tik lygi lygi pripustyta plokštuma. Net nepasakytum, kad čia stadiono takeliai, greičiau pasakiška vieta pavadinimu Dangiški Patalai.

Buvo ypatingai gražu.

Ir šį kartą jokio sumišimo nebuvo. Tiesiog nebuvo kito pasirinkimo. Bėgau tiesiai į Dangiškus Patalus dėdamas savo žingsnius lyg Armstrongas mėnulyje. Jaučiausi taip kaip patys astronautai.

Kaip sulėtintam filme. Vienas žingsnis. Kitas žingsnis. Sniegas tik tyška į šonus. Visas stadionas priklauso man. Kiekvienas žingsnis toks lengvas... Savo mintyse aš jau skraidau...

Nieko daugiau aplinkui nebuvo, tik aš – Armstrongas ir mano partneris – valytojas, bet jis buvo užsiėmes savais reikalais su sniego šiūpeliu rankose.

Su kiekvienu ratu džiaugsmas mažėjo. Su kiekvienu ratu vis labiau išmindžiau savajį takelį. Su kiekvienu ratu vis kiečiau suspausdavau sniegą po kojom. Kol galiausiai paskutiniam rate nelabai galėjai atskirti kur buvo Dangiški patalai, o kur senasis takelis.

Ir daugiau niekas nė nenutuoks, net nesusimąstys, kad tenai visai neseniai buvo Dangiški Patalai. Net nežinos, kad virš jų skraidė Armstrongas. Nebus visiškai jokio sumišimo. Juk dabar jau yra takelis, ir visi kiti, visai kaip ir aš, negalvodami, įšoks į takelį.

Penktadienis, 02 sausio 2015 02:00

O kas jeigu man nepavyks?

Taip ir bus.

Atsakymas į šį klausimą yra - tau nepavyks.

Geresnis klausimas gelėtų būti, "po to kai nepavyks, kas tada?"

Ka gi, jeigu padarysi tinkamas išvadas, po to kai tau nepavyks būsi vienu laipteliu arčiau sėkmės, būsi išmintingesnis ir stipresnis ir beveik neabejotinai būsi labiau gerbiamas visų tų, kurie bijo pabandyti. 

 

Penktadienis, 26 gruodžio 2014 02:00

Naftos kainų pamoka šventėms.

Per šventes kai kurie iš mūsų daugiau bendrauja:

Daugiau kalba su artimais susirinkę per kūčias ir kalėdas. Daugiau skambina telefonu giminėms ir draugams. Daugiau bendrauja ir su vos pažįstamais ir pirmą kartą sutiktais žmonėmis.

Per šventes kai kurie iš mūsų tampa supratingesni:

Oj, koks nervingas ir nepakantus vyras nerimsta eilėje - suprantama, juk šventės! Žiūrėk, koks išsišiepęs jaunuolis stovi stotelėje - suprantama, juk šventės! Koks mano sūnus nuvargęs - suprantama, juk prieš šventes visi atsiskaitymai!

Per šventes kai kurie iš mūsų tampa geresni:

Palieka daugiau arbatpinigių. Užleidžia tą nepakantų vyrą eilėje. Palinki kasininkei gerų švenčių. Net išspaudžia šypseną, kai dažniausiai jos nebūdavo. Pasinaudoja proga prisipažinti ar tiesiog nuoširdžiai išklauso to, kurį visus metus ignoravo.

Nors šventės turi pabaigą, mums nebūtina vėl būti tokiais, kokie buvome prieš šventes. Likime daugiau bendraujantys, supratingesni bei geresni ir po švenčių! 

(Visai kaip degalai. Nors nafta pinga, bet kuras kainuos tiek pat ir po švenčių.)

Penktadienis, 19 gruodžio 2014 02:00

Protingi aiškiaregiai

Dažnai mums kyla naujų idėjų. Dažnai pačiu netikėčiausiu metu.

Dažnai pačioje pradžioje jos būna ypatingai įkvepiančios. Dažnai atrodo, kad pagaliau radom raktą į sėkmę. Tačiau...

Dažniausiai tos idėjos ir lieka tik idėjomis. 

Dar dažniau mes net nepradedame jų įgyvendinti. Ir iš viso mūsų galvojimo lieka tik...

Lieka tik jausmas. Jausmas, kad esame protingi. Savo galvose mes "nupiešėme" visą istoriją - kaip, kas ir kada butų buvę, ir matome, kad būtent dabar nieko iš to neišeis. Tad nepradėti yra teisingiausia. Elementaru. 

Dažniausiai niekas į mus nežiūri kaip į aiškiariagius, ateities matytojus, o gal turėtų? 

Junkis ir sužinok pirmas